1526 m. ruduo

Grįžome į Londoną, į Grinvičą, vienus iš mėgstamiausių karaliaus rūmų. Niūrios nuotaikos neišsisklaidė. Daug laiko karalius praleisdavo su klierikais bei patarėjais, kai kas manė, kad jis ruošia dar vieną knygą, dar vieną teologijos studiją. Bet aš, didžiumą vakarų ir naktų, kol jis skaitė ir rašė, prasėdėjusi šalia, žinojau, kad karalius vargsta prie Biblijos, bando išsiaiškinti, kokia Dievo valia: vesti brolio našlę ir taip ja pasirūpinti ar atsisakyti našlės, nes žiūrėti į ją aistringai — reiškia daryti gėdą savo broliui. Dievas šiuo atžvilgiu kalbėjo dviprasmiškai. Skirtingos Biblijos ištraukos skelbė priešingai. Reikėjo teologų kolegijos, kad nutartų, kuris įstatymas viršesnis.

Man atrodė akivaizdu, kad vyras turi vesti brolio našlę, kad brolio vaikai augtų pamaldžiuose namuose ir būtų pasirūpinta gera moterimi. Ačiū Dievui, nerizikavau išsakyti šios nuomonės per vakarinius Henriko pasitarimus. Čia vyrai diskutavo graikų ir lotynų kalbomis, rėmė savo nuomones originaliais tekstais, tarėsi su bažnyčios tėvais. Mažiausia, kas jiems rūpėjo, tai eilinės jaunos moters sveika nuovoka.

Aš jam negalėjau padėti. Ana turėjo smegenis, kurių jam reikėjo, vienintelė sugebėdavo paversti kokį nors teologinį ginčą pokštu, kuris net ir labai susirūpinusį karalių priversdavo nusijuokti.

Jie vaikštinėdavo kartu kiekvieną popietę: karalius paėmęs ją už parankės, suglaudę galvas it suokalbininkai. Pora priminė įsimylėjėlius, bet priartėjusi girdėdavau, kaip Ana sako: „Taip, bet šventasis Paulius kalba apie tai aiškiai...”, o Henrikas atsakydavo: „Manote, kad jis turėjo galvoje tai? Maniau, kad jis kalba apie kitą ištrauką.”

Mes su broliu, du lankstūs palydovai, žingsniuodavome už jų. Stebėjau, kaip Ana, patvirtindama mintį, spusteli Henriko ranką arba purto galvą nesutikdama.

— Kodėl Henrikas tiesiog nepasako karalienei, kad ji turi pasitraukti? — paklausė Džordžas atvirai. — Jokiuose Europos rūmuose jo nepasmerktų. Visi žino, kad jis privalo susilaukti sūnaus.

— Henrikui patinka būti geros nuomonės apie save, — paaiškinau žiūrėdama, kaip Ana pasuka galvutę ir kimiai nusijuokia. — Jis negali prisiversti atstumti moterį tik todėl, kad ji paseno. Reikia rasti pretekstą, kad skyrybos atrodytų tarsi pagal Dievo valią. Turi rasti svarbesnį įrodymą negu jo paties troškimai.

— O dangau, jeigu būčiau karalius, paisyčiau tik savo norų ir nesirūpinčiau, ar tai atitinka Viešpaties valią, — šūktelėjo Džordžas.

— Todėl, kad esi godus besotis Boleinas. O jis yra karalius, norintis pasielgti teisingai. Jis negali žengti žingsnio neįsitikinęs, kad Dievas jo pusėje.

— Ir Ana jam padeda, — šelmiškai provokavo Džordžas.

— Švariausios sąžinės savininkė! — pridūriau pagiežingai. — Nemirtinga tavo siela bus saugi jos rankose.

Giminė sušaukė šeimos pasitarimą. Laukiau to. Nuo tada, kai grįžome iš Ludlo pilies, dėdė įdėmiai stebėjo mus su Ana. Keliaudamas su dvaru šią vasarą matė, kaip karalius leidžia dienas Anos draugijoje, kaip negalėdamas atsispirti būna ten, kur ji, kaip nuolat kviečiasi mane nakčiai. Dėdę trikdė Henriko aistra mums abiem, nežinojo, kaip pakreipti Henriką, kad Hovardams būtų naudingiausia.

Džordžas, Ana ir aš buvome susodinti priešais didelį stalą dėdės kambaryje. Jis sėdėjo kitoje pusėje, šalia ant mažesnės kėdės prisėdo mūsų motina.

— Karalius akivaizdžiai nori Anos, — pradėjo dėdė, — bet jeigu ji tik pakeis Merę kaip meilužę, niekur toliau nenueisime. Tiesą sakant, bus dar blogiau. Nes Ana netgi nėra ištekėjusi. Kol karalius mergina, niekas negalės jos imti į žmonas. Kai nusibos, ji liks bevertė.

Pasižiūrėjau, ar motinos nepapiktino tokios šnekos apie vyresnėlę. Jos veidas buvo griežtas — tai šeimos reikalai, o ne sentimentai.

— Todėl Anai teks pasišalinti, — nutarė dėdė. — Ana, tu apsunkini Merės žaidimą. Ji turi karaliaus berniuką ir mergaitę, o už tai negavome nieko, tik truputį žemių...

— Ir porą titulų, — sumurmėjo Džordžas. — Keletą postų...

— Aha. To neneigiu. Bet Ana mažina susidomėjimą Mere.

— Karalius nesidomi Mere, — pagiežingai sviedė Ana. — Jis su Mere iš įpratimo. Tai kas kita. Esate vedęs vyras, dėde, ir turite tai žinoti.

Išgirdau, kaip Džordžas aikteli. Dėdė nusišypsojo Anai kaip patenkintas vilkas.

— Dėkoju, panele Ana, — tarė jis. — Sąmojis tau labai padėtų, jeigu gyventum Prancūzijoje. Bet kadangi esi Anglijoje, turiu priminti, jog visoms anglų moterims lemta elgtis taip, kaip įsakyta, ir dar atrodyti laimingoms.

Ana nulenkė galvą. Pastebėjau, kaip ji iš pykčio paraudo.

— Keliausi į Hiverį, — nutarė dėdė.

Ana pašoko.

— Ir vėl! Už ką?

— Esi korta, kurios akių skaičius gali būti koks tik nori, o aš nežinau, kaip tavimi žaisti, — tiesmukai atsakė dėdė.

— Jeigu paliksite rūmuose, priversiu karalių mane įsimylėti, — apimta nevilties pažadėjo Ana. — Tik nesiųskite manęs atgal į Hiverį! Kas manęs ten laukia?

Dėdė pakėlė ranką.

— Ne visam laikui, — pasakė. — Tik Kalėdoms. Akivaizdu, kad karalius labai tavimi susidomėjęs, bet nežinau, kas mums iš to. Negali gultis su juo į lovą, kol esi netekėjusi. Prieš tai tave reikia ištekinti, o joks protingas vyras neves karaliaus favoritės. Nieko gera.

Ana prikando liežuvį ir nenuoširdžiai nusilenkė.

— Esu dėkinga, — tarė ji pro dantis. — Tik nesuprantu, kaip Kalėdoms viena, išsiųsta į Hiverį, toli nuo rūmų, nuo karaliaus, galėsiu pasitarnauti šiai šeimai.

— Kai būsi pašalinta, neblaškysi karaliaus dėmesio. Vos tik išsiskirs su Katerina, galės vesti Merę. Merę su dviem gražiais kūdikiais. Vienos ceremonijos metu gaus ir žmoną, ir įpėdinį. O tu tik drumsti vandenį, Ana.

— Vadinasi, išbraukiate mane? — griežtai paklausė Ana. — Kas jūs toks? Holbeinas?

— Prilaikyk liežuvį, — sudraudė motina.

— Aš surasiu tau vyrą, — pažadėjo dėdė. — Jeigu ne iš Anglijos, tai iš Prancūzijos. Kai tik Merė taps Anglijos karaliene, ras tau vyrą. Galėsi pati išsirinkti.

Ana suleido į delnus nagus.

— Neimsiu vyro iš jos kaip dovanos! — sušuko. — Merė niekada netaps karaliene. Ji pakilo tiek, kiek gali. Išsiskėtė ir padovanojo jam du vaikus, o jam vis tiek nerūpi. Negi nematote, kad patiko tik tol, kol rėžė apie ją sparną? Jis medžiotojas, jam patinka sekti grobį. Kai Merė buvo pagauta, azartas dingo, ir, Dievas mato, nerastum kitos moters, kurią būtų galima taip lengvai pagauti. Dabar karalius prie jos pripratęs, Merė daugiau žmona nei meilužė. Tik žmona be garbės, be pagarbos.

Ji pasakė kaip tik tai, ko sakyti nereikėjo. Dėdė nusišypsojo.

— Kaip žmona? O, tikiuosi! Todėl manau, kad dabar atsikvėpsime nuo tavęs ir pasižiūrėsime, ką Merei pavyks nuveikti, kai tavęs nėra šalia. Tu konkuruoji su Mere, o ji yra mūsų išrinktoji.

Maloniai šypsodamasi Anai nusilenkiau.

— Aš esu favoritė, — pakartojau. — O jai teks dingti.